Jei vaikas prašo tėvų nupirkti šuniuką ir suaugusieji su tuo sutinka, jie turi suprasti, kad atsakomybė už šunį teks ne vaikui, o tėvams, nes sprendimą priima jie. Taip teigia psichoterapeutė-konsultantė Milda Urbonienė.  Paprašėme specialistės papasakoti, kaip ugdyti vaiko atsakomybę rūpintis šunimi.

 

Ar šunys prisideda prie vaikų vystymosi?

Vaikai labai domisi gyvūnais. Vieno tyrimo, atlikto prieš du metus, duomenimis, 11-40 mėnesių vaikai net labiau linkę stebėti gyvūnėlį, žaidžiantį už stiklo, negu žaisti su lengvai pasiekiamu negyvu žaisliuku. Tačiau, manau, į klausimą galima atsakyti tiesiog įsiklausant į tai, ką žmonės žino jau seniai – taip, gyvūnai, ir – ypatingai – šunys, gali reikšmingai teigiamai veikti vaiko intelektinį, emocinį ir socialinį vystymąsi. Vaikai dažnai kalbasi su savo augintiniais ir jie gali atstoti jo paslapčių sergėtoją. Stebėdami gyvūnėlio gyvenimą, vaikai susipažįsta su jo fiziologija: ligomis, reprodukcija, gimimu, mirtimi. Rūpestis ir prieraišus santykis su augintiniu padeda ugdyti pamatines vertybes: pagarbą kitai gyvai būtybei, empatiją, lojalumą, atjautą, atsakomybę, gebėjimą mylėti.

 

Ar skiriasi vaikai, augę su šunimis, ir be jų?

Pastebėta, kad vaikai, kurie turi augintinius ir elgiasi su jais gerai, labiau savimi pasitiki, jų savigarba aukštesnė, jie lengviau išgyvena įtampą. Buvo atliktas tyrimas, kurio metu į priešmokyklinę vaikų grupę buvo priglaustas šuniukas. Po devynių mėnesių, kai gyvūnėlis buvo su vaikais, jų pasitikėjimas savimi ženkliai išaugo.

Įvairūs eksperimentai patvirtina teigiamą augintinių poveikį žmogui skirtingose srityse. Pavyzdžiui, žmonės, auginantys kates, turi 30 proc. mažesnę tikimybę patirti širdies smūgį. O žiūrėjimas į žuvytes akvariume mažina kraujospūdį. Pasivaikščiojimai su šunimi stiprina imunitetą. Mokslininkai ištyrė, kad gydančią galią žmogui gyvūnai daro dėl to, jog teigiamas bendravimas su jais esmingai pakeičia mūsų smegenų biocheminius procesus.

 

Kokio amžiaus turėtų būti vaikas, kad jam bendravimas su augintiniu ir atneštų džiaugsmo, ir mokytų atsakomybės?

Jei 3-5 metų vaikas domisi šuniuku tiek, kiek jam pavyksta su juo pažaisti, tai augant išmokstama pasirūpinti pagrindiniais augintinio poreikiais. Vis dėlto, stebint net 7-13 metų vaikus, paaiškėjo, kad jie linkę bendrauti, žaisti, glausti keturkojį draugą, tačiau rūpinimąsi maistu ir vedžiojimą palieka tėvams. Manoma, kad jaunesnis nei 10 metų vaikas savarankiškai nėra pajėgus pilnai pasirūpinti šunimi.

Vaikai iki 3-4 metų amžiaus dar nemoka savęs valdyti, todėl gali su gyvūnu elgtis šiurkščiai. Todėl mažų vaikų su augintiniu be priežiūros palikti nereiktų. Perkant šuniuką svarbu pasirinkti tinkamą veislę, mat ne visi šunys tinka bendravimui, žaidimui su mažais vaikais. Kaip ir žmonės, šunys turi skirtingą charakterį, todėl reiktų pasidomėti, kuri veislė geriausiai atitiktų šeimos poreikius, gyvenimo būdą, namų aplinką.

 

Kaip paaiškinti vaikui, kad šuniukas nėra trumpalaikis džiaugsmas, kad juo reikės rūpintis kasdien?

Kaip ir mokantis bet kokios atsakomybės, vien žodiškai susitarti nepavyks. Tai ne kontraktas, kurį pasirašo tėveliai su vaiku – tai savybė, kurią išugdyti prireiks laiko, abipusių pastangų ir atitinkamo pavyzdžio iš tėvų pusės. Todėl būti tikram iš anksto vargu, ar įmanoma. Žinoma, paaiškinti vaikui, kad šuniukas – tai ne vien mieli žaidimai ir malonumai, bet ir naujos pareigos – būtina. Ypač, jei šuns prašo pats vaikas. Galima nupiešti dienos grafiką bei pavaizduoti, kaip pasikeis dienos režimas, atsiradus šuniukui: galbūt nebeliks laiko vakaro filmukui, nes reikės išvesti naująjį draugą pasivaikščioti.

Jei tėveliai pasiryžo turėti augintinį, o ne atkalbėti vaiką nuo jo, verta pasakyti ir tai, kad draugystė, džiaugsmas, ištikimybė atperka visus tuos rūpesčius, kurie bus namuose apsigyvenus šuniukui. Tačiau reikia nepamiršti, kad sprendimą priima tėvai, tad ir atsakomybė tenka pirmiausiai jiems patiems. Norint, kad šuns auginimas taptų gyvenimą praturtinančia patirtimi, būtinas tėvų įsitraukimas, atviros diskusijos bei planavimas.